Vaivorykštė

Meškiukas prisišliejo nugara prie krosnies. Jam buvo šilta šilta ir nesinorėjo nė krustelti.
Už lango švilpavo vėjas, ošė medžiai, į stiklą barbeno lietus, o Meškiukas sėdėjo užmerktomis akimis ir galvojo apie vasarą.
Iš pradžių Meškiukas galvojo apie viską iš karto, o „viskas iš karto“ jam buvo saulutė ir šiluma. Bet po to, po kaitria vasaros saule, šilumoje, Meškiukas pamatė Skruzdėlę.
Skruzdėlė sėdėjo ant kelmo, išpūtusi savo juodas akis ir kažką kalbėjo, kalbėjo, bet Meškiukas negirdėjo.
- Ar girdi mane? - pagaliau prasibrovė iki Meškiuko skruzdėlės balsas. - Dirbti reikia kiekvieną dieną, kiekvieną dieną, kiekvieną dieną!
Meškiukas papurtė galvą, bet Skruzdėlė neišnyko, o ėmė rėkti dar garsiau.
- Tingėjimas, štai kas tave pražudys!
„Ko ji prie manęs pristojo? - pagalvojo Meškiukas. - Aš apskritai nepamenu šitos skruzdėlės.“
- Visai aptingo! - rėkė Skruzdėlė. - Ką jūs veikiate per dienas? Atsakyk!
- Vaikštinėjame, - balsu pasakė Meškiukas prie krosnies. - Vasara gi.
- Vasara! - spiegė Skruzdėlė. - O kas dirbs?
- Mes ir dirbame.
- Ką gi jūs padarėte?
- Užtektinai, - pasakė Meškiukas. Ir dar labiau prisispaudė prie krosnies šono.
- Ne, tu man sakyk, ką?
- Inkilą.
- Dar?
- Ugniakurą sudėjome.
- Kur?
- Prie upės.
- Kam?
- Vakarais sėdėti. Ugnį įkuri - ir sėdi.
Ir Meškiukas įsivaizdavo, kaip jie su Ežiuku sėdi naktį prie upės, po žvaigždėmis, arbatinuke verda arbatą, klausosi, kaip pliuškena žuvis vandenyje ir arbatinukas iš pradžių urzgia, o po to burbuliuoja, ir žvaigždės krenta tiesiai į žolę, ir didelės, šiltos juda po kojų. Taip Meškiukui norėjosi į tą vasarišką naktį, taip norėjosi pagulėti minkštoje žolėje, žiūrint į dangų, kad Meškiukas pasakė Skruzdėlei:
- Ateik čionai, sėsk prie krosnies, o aš eisiu ten, į vasarą.
- O šiaudą tu už mane neši? - paklausė Skruzdėlė.
- Aš, - pasakė Meškiukas.
- O šešis pušies spyglius?
- Aš, - pasakė Meškiukas.
- O du kankorėžius ir keturias paukščių plunksnas?
- Viską nunešiu, - pasakė Meškiukas. - Tiktai ateik čionai, sėsk prie krosnies, ką?
- Ne, tu palauk, - pasakė Skruzdėlė. - Dirbti - kiekvieno pareiga. - Ji pakėlė leteną. - Kiekvieną dieną…
- Stok! - riktelėjo Meškiukas. - Klausyk mano komandos: prie krosnies bėgte marš!
Skruzdėlė išbėgo iš vasaros ir atsitūpė prie krosnies, o Meškiukas vos ne vos prasispraudė į jos vietą.
Dabar Meškiukas sėdėjo ant kelmo vasarą, o Skruzdėlė - vėlyvą rudenį, prie krosnies, Meškiuko name.
- Tu pasėdėk, - pasakė Meškiukas Skruzdėlei, - Jei ateis Ežiukas, pavaišink jį arbata.
Meškiukas nubėgo minkšta šilta žole, įsibrido į upę ir ėmė taškytis. Ir žvelgiant prisimerkus, kiekvieną kartą pursluose atsirasdavo tikra vaivorykštė, ir kiekvieną kartą Meškiukas negalėjo tuo patikėti, ir kiekvieną kartą matė ją vėl.
- Ei! - riktelėjo Skruzdėlė į vasarą. - O kas prižadėjo dirbti?
- Palauk! - pasakė Meškiukas. Ir vėl ėmė prisimerkęs taškytis ir gaudyti pro blakstienas vaivorykštės uodegą.
- Kiekvieno pareiga - dirbti, - kalbėjo Skruzdėlė, prisispaudusi prie šiltos krosnies. - Kiekvieną dieną…
„Kartoja vis tą patį, - pagalvojo Meškiukas. - Kaip ji nesupranta, kad tai - vasara, kad ji - trumpa, kad ji tuoj tuoj baigsis, kad kiekvieną kartą mano letenose spindi vaivorykštė.“
- Skruzdėle! - iš savo vasaros riktelėjo Meškiukas. - Nebumbėk! Argi aš nedirbu? Argi aš ilsiuosi?
Ir jis vėl trenkė per vandenį letena, prisimerkė ir pamatė vaivorykštę.