Paukštis

Visą vasarą Kiškis vijo virvę ir rudeniop ji tapo ilga ilga, iki pat dangaus.
"Pritvirtinsiu kabliuką, - galvojo Kiškis, - mesiu į žvaigždę ir…"
Atbėgo Voverė.
- Ką darai, Kiški?
- Virvę nusivijau, - pasakė Kiškis.
- Kam?
- Užlipsiu į dangų, - pasakė Kiškis. - Nori, tave paimsiu kartu?
- Paimk, - pasakė Voverė. Naktį sužibo žvaigždės.
Kiškis metė kablį į pačią didžiausią žvaigždę ir virvė, plona lyg voratinklio gija, nusidriekė nuo žemės iki dangaus.
- Lipk, - pasakė Kiškis.
- O tu?
- Aš iš paskos.
Ir Voverė nubėgo į dangų.
Kiškis lipo iš paskos, bet jis nemokėjo laipioti virvėmis, todėl smarkiai atsiliko.
- Kur tu? Lipk greičiau! - šaukė Voverė iš tamsos. O Kiškis vis lipo ir lipo ir jau ėmė nuvargti.
- Kurgi tu? - skubino Voverė. Ji jau seniai nusigavo iki žvaigždės ir dabar laukė Kiškio. O Kiškis siūbavo kažkur per vidurį, tarp dangaus ir žemės, ir nebeturėjo jėgų nei lipti į viršų, nei leistis žemyn.
- Na, ko tu ten? - iš tamsos paklausė Voverė.
- Jėgų nėra. Negaliu, - pasakė Kiškis.
- Tu - kaip šakele, kaip šakele, - pasakė Voverė.
Kiškis siūbavo tamsoje, jo ausis pleveno vakarinis vėjelis, toli, apačioje, jis matė gimtąjį mišką, o viršuje - didžiulę žvaigždę ir suprato, kad dabar atgniauš letenas ir nukris.
"Visą vasarą vijau virvę, - liūdnai galvojo Kiškis, - ir štai…"
- Ei! - nuo žemės jis staiga išgirdo pažįstamą balsą. - Kas ten kabo? Ir kitas pažįstamas balsas atsakė:
- Toli. Nematyti.
- Kaip tu galvoji, Ežiuk, kas ten galėtų būti?
- Paukštis, - pasakė Ežiukas.
- Koks gi paukštis kabo vidury dangaus?
"Retas", - norėjo sakyti Kiškis. Bet tylėjo.
- Tai Kiškis! - riktelėjo iš žvaigždės Voverė. - Lipo į dangų ir štai, užstrigo.
- Meškiuk, jį reikia gelbėti!
- Gelbėkite mane, - tyliai pasakė Kiškis.
- Nuo kada Kiškiai ėmė laipioti po dangų? - sumurmėjo Meškiukas ir timptelėjo virvę.
- Oi, - tyliai pasakė Kiškis.
- Kaip gelbėsime? - paklausė Ežiukas.
- Tuojau, - pasakė Meškiukas ir nubėgo.
- Kiški! - riktelėjo Ežiukas. - Tai tu?
- Aš, - tyliai pasakė Kiškis.
- Negirdžiu!
- Aš, - pasakė Kiškis truputį garsiau, nes jeigu sakytų tikrai garsiai - nukristų.
- Tai jis, jis! - riktelėjo nuo žvaigždės Voverė.
- Laikykis, Kiški! - riktelėjo Ežiukas. - Meškiukas kažką sugalvojo! Ir čia grįžo Meškiukas su paklode.
- Laikyk, - pasakė jis ir davė du kampus Ežiukui. - Kiški! - į tamsą riktelėjo Meškiukas. - Tiesiai po tavim mes ištempėme paklodę, girdi? Šok!
- Aš bijau, - pasakė Kiškis.
- Jis bijo! - riktelėjo Voverė. Jai nuo žvaigždės geriau girdėjosi.
- Šok, kam sakoma! - dar garsiau riktelėjo Meškiukas, ir jie su Ežiuku ištempė paklodę, kiek galėdami atsitraukę atgal. - Na!
- Šok! - riktelėjo Voverė. Kiškis atgniaužė letenas ir krito, krito, krito, tiktai žvarbus naktinis vėjas švilpavo tarp ausų.
"Kurgi paklodė? Kurgi žemė?" - galvojo Kiškis ir nežinojo, kad jis, kaip didelis paukštis plačiais sparnais, skrenda virš žemės ir jau negali nukristi.