Varnas

Biro lengvas sniegas, po to liovėsi, tik vėjas vos vos lingavo medžių viršūnes. Žolė, lapai, šakelės - visa nubluko, pašviesėjo nuo šalčio. Tačiau miškas vis dar atrodė didžiulis, gražus, tik tuščias ir liūdnas.
Varnas tupėjo ant šakos ir mąstė. "Vėl žiema, - galvojo Varnas. - Vėl viską padengs sniegu, užpustys; eglės apšerkšnys; beržo šakos taps trapios nuo šalčio. Pasirodys saulė, tik trumpam, neryški, ir ankstyvose žiemos sutemose skraidysime vien mes, Varnai. Skraidysime ir karksime."
Sutemo.
"Paskraidysiu", - pagalvojo Varnas. Ir nelauktai lengvai pakilo nuo šakos.
Jis skrido beveik neplasnodamas sparnais, vos pastebimu peties judesiu parinkdamas kelią tarp medžių.
"Nieko, - atsiduso Varnas. - Kur jie visi pasislėpė?" Ir iš tiesų miškas buvo tuščias ir drėgnas.
- Drėė! - ištarė Varnas. Jis nusileido ant seno kelmo vidury laukymės ir lėtai pasuko galvą su melsvomis akimis.
- Varna, - pasakė Ežiukui Meškiukas.
- Kur?
- Ten, ant kelmo.
Jie sėdėjo po didžiule egle ir stebėjo, kaip į mišką leidžiasi pilkos sutemos.
- Eime su ja pakalbėti, - pasakė Ežiukas.
- Ką tu jai pasakysi?
- Nieko. Pakviesiu arbatos. Sakysiu: "Greitai sutems. Eime, Varna, arbatos gerti".
- Einam, - pasakė Meškiukas. Jie išlindo iš po eglės ir priėjo prie Varno.
- Greitai sutems, - pasakė Ežiukas. - Varna, eime arbatos gerti.
- Aš Var-r-nas, - lėtai, kimiai pasakė Varnas. - Aš negeriu arbatos.
- Turime ir aviečių uogienės, - pasakė Meškiukas.
- Ir grybų!
Varnas žiūrėjo į Ežiuką ir Meškiuką senomis, akmeninėmis akimis ir galvojo: "E-che-chech!…"
- Aš negeriu arbatos, - pasakė jis.
- Medumi pavaišinsiu, - pasakė Meškiukas.
- Turime ir bruknių, ir spanguolių, - pasakė Ežiukas.
Varnas nieko neatsakė.
Jis sunkiai suplasnojo sparnais ir nusklendė virš laukymės. Tirštose sutemose išskleistais sparnais jis atrodė toks didelis, kad Ežiukas su Meškiuku prisėdo.
- Tai bent paukštė! - pasakė Meškiukas. - Gers ji su tavim arbatą!
- Tai jis, Varnas, - pasakė Ežiukas.
- Vis tiek paukštė. "Pakvieskime, pakvieskime!" - pamėgdžiojo jis Ežiuką. - Pakvietėme.
- Na ir kas? - pasakė Ežiukas. - Jis pripras. Įsivaizduoji, vis vienas ir vienas. O kitą kartą - būtinai sutiks...
Kone visiškoje tamsoje Varnas skrido virš lauko, matė kažkokias tolimas švieseles ir beveik apie nieką negalvojo, tiktai plačiai ir stipriai mosavo sparnais.