Šiltą, tylų rytą vidury žiemos

"Būna gi - kuri krosnį, žiūri į ugnį ir galvoji: štai koka ji, didžioji žiema!
Ir staiga pabundi naktį nuo nesuprantamo triukšmo. Vėjas, pagalvoji, siaučia pūga, bet ne, garsas ne toks, tolimas kažkoks, labai pažįstamas garsas. Kas gi tai?
Ir užmiegi vėl. O ryte išbėgi į prieangį - miškas paskendęs rūke ir niekur nė salelės sniego nematyti. Kurgi ji dėjosi, žiema? Tada nusileidi nuo prieangio ir matai... balą.
Tikrą balą vidury žiemos. Ir nuo visų medžių kyla garai. Kas gi tai? Tai naktį lijo. Lijo smarkus lietus. Ir nuplovė sniegą. Ir išvijo speigą. Ir miške tapo šilta, kaip ankstyvą rudenį".
Taip galvojo Meškiukas tylų, šiltą rytą vidury žiemos.
"Ką gi dabar daryti? - galvojo Meškiukas. - Kurti krosnį ar ne? Skaldyti prakurams balanėles ar nereikia? Ir kaip gi taip - vėl vasara?
Meškiukas nubėgo pas Ežiuką pasitarti. Ežiukas vaikščiojo aplink savo būstą giliai susimąstęs.
- Nesuprantu, - murmėjo Ežiukas, - kaip gi taip - liūtis vidury žiemos?
Atbėgo Meškiukas.
- Na kaip? - dar iš tolo riktelėjo jis.
- Kas kaip? Krosnį pakūrei? - paklausė Ežiukas.
- Ne, - pasakė Meškiukas.
- Priskaldei balanų?
- Ne-a, - pasakė Meškiukas.
- Ką gi tu darei?
- Mąsčiau, - pasakė Meškiukas.
- Aš taip pat.
Jie ėmė vaikščioti apie Ežiuko namą ir mąstyti kartu.
- Kaip tu manai, - pasakė Ežiukas. - Jeigu nulijo lietus ir dabar rūkas, ar gali dar paspausti šaltis?
- Nemanau, - pasakė Meškiukas.
- Vadinas, jeigu šalčio būti negali, gali būti tiktai šiluma.
- Vadinas, - pasakė Meškiukas.
- O kad būtų šiluma - turi pasirodyti saulė.
- Turi, - pasakė Meškiukas.
- Kada saulutė, gera būti prie upės.
- Aš niekada nebūčiau taip sugalvojęs, - pasakė Meškiukas.
- Tada imkime ir papusryčiaukime prie upės, - pasiūlė Ežiukas.
- Mhm, - pasakė Meškiukas.
Jie sudėjo į krepšį grybus, medų, arbatinuką, puodelius ir nuėjo prie upės.
- Kurgi jūs einate? - paklausė Voverė.
- Prie upės, - pasakė Ežiukas. - Pusryčiauti.
- Pasiimkite ir mane kartu!
- Eime!
Voverė pasiėmė riešutų, puoduką ir nusekė iš paskos.
- Eime, - pasakė Meškiukas.
Išbėgo iš žolės Žiurkėnas.
- Aš jau užmigau, - pasakė jis. - O čia - vanduo! Kurlink jūs?
- Pusryčiauti, prie upės, - pasakė Ežiukas. - Eime kartu!
- Mano maistas su manimi, - pasakė Žiurkėnas ir letena patapšnojo per išsipūtusį žandą, - tiktai puoduko nėra. - Ir nuėjo iš paskos.
Atėjo prie upės, užkūrė laužą, sėdo pusryčiauti. Išlindo saulė. Saulė apšvietė upę, krantą ir pusryčiaujančius draugus. Rūkas sklaidėsi.
- Jeigu ne lietus, - prisimerkęs pasakė Žiurkėnas, - taip ir nebūtume pasimatę iki pavasario.
- Jeigu ne lietus, - pasakė Voverė, - taip ir nebūtume atsisveikinę.
- Jeigu ne Ežiukas, - pasakė Meškiukas, - niekas nebūtų susipratęs per tokią šutrą papusryčiauti prie upės.
O Ežiukas pusiaumirka gėrė arbatą, klausėsi tylos, paukščio, staiga aukštu skardžiu balsu užgiedojusio anapus upės, ir galvojo, kad jeigu ne visi jie, kam gi šiam žiemiškam miškui reikėtų šilumos?