- Aš būtinai, tu girdi? Aš būtinai, - pasakė Meškiukas. Ežiukas linktelėjo.
- Aš būtinai ateisiu pas tave, kad ir kas nutiktų. Būsiu šalia tavęs visada.
Ežiukas žiūrėjo į Meškiuką tyliomis akimis ir nekalbėjo.
- Na, ko tu tyli?
- Aš tikiu, - pasakė Ežiukas.
Ežiukas įkrito į vilkduobę ir pratupėjo joje savaitę. Jį atsitiktinai rado Voverė: ji bėgo pro šalį ir išgirdo silpną Ežiuko balsą.
Meškiukas ištisą savaitę miške ieškojo Ežiuko, visai nusikamavo, o kuomet pas jį atbėgo Voverė, ištraukė Ežiuką iš duobės ir parnešė namo.
Ežiukas gulėjo, iki pat nosies užklotas antklode, ir tyliomis akimis žiūrėjo į Meškiuką.
- Nežiūrėk į mane taip, - pasakė Meškiukas. - Negaliu, kada į mane taip žiūri.
Ežiukas užmerkė akis.
- Na va, dabar tu tarytum numirei.
Ežiukas atmerkė akis.
- Nusišypsok, - pasakė Meškiukas.
Ežiukas pamėgino, tačiau jam nelabai sekėsi.
- Dabar tave maitinsiu sultiniu, - pasakė Meškiukas. - Voverė atnešė šviežių grybų, aš išviriau sultinį.
Jis įpylė sultinį į puoduką ir pakėlė Ežiuko galvą.
- Ne, ne taip, - pasakė Meškiukas. - Tu sėskis.
- Negaliu, - pasakė Ežiukas.
- Aš tau pagalvę pakišiu. Štai taip.
- Man sunku, - pasakė Ežiukas.
- Kentėk.
Meškiukas perkėlė Ežiuką prie sienos ir pakišo pagalvę.
- Man šalta, - pasakė Ežiukas.
- Tuojau, tuojau. - Meškiukas užsiropštė į palėpę ir apklostė Ežiuką kailiniais. - Kaip gi tu nesušalai? Naktys tokios šaltos! - kalbėjo Meškiukas.
- Aš šokinėjau, - pasakė Ežiukas.
- Septynias dienas?
- Aš naktį šokinėjau.
- Ką gi tu valgei?
- Nieko, - pasakė Ežiukas. - Tu man duosi sultinio?
- Ak taip! Gerk, - pasakė Meškiukas.
Ežiukas išgėrė keletą gurkšnių ir užmerkė akis.
- Gerk, gerk!
- Pavargau, - pasakė Ežiukas.
- Ne, gerk! - Ir Meškiukas ėmė girdyti Ežiuką iš šaukštelio.
- Negaliu daugiau.
- Už mane!
Ežiukas gurkštelėjo.
- Už Voveraitę.
Ežiukas išgėrė.
- Už Kiškį! Žinai, kaip jis padėjo!
- Palauk, - pasakė Ežiukas. - Pailsėsiu.
- Išgerk už Kiškį, jis stengėsi...
Ežiukas gurkštelėjo.
- Už Žiurkėną!
- O Žiurkėnas ką padarė?
- Nieko. Kiekvieną dieną atbėgdavo ir klausdavo.
- Tegul palaukia. Jėgų nėra, - pasakė Ežiukas.
- Kartais ir ryte atbėgdavo, - pasakė Meškiukas. - Išgerk šaukštelį.
Ežiukas nurijo.
- O dabar - už Apuoką!
- O Apuokas kuo dėtas?
- Ką? Ne, už Apuoką tu išgersi tris šaukštelius.
- Kodėl?
- Aš ant jo tris naktis skraidžiau. Tavęs ieškojome.
- Ant Apuoko?
- Na taip!
- Meluoji, - pasakė Ežiukas.
- Kad aš prasmegčiau!
- Kaip tu ant jo užsiropštei?
- Žinai, koks jis tvirtas? Sėdau ant kaklo ir skridome. Būtum matęs, kaip Kiškis mūsų išsigando.
- Kaip?
- Išgerk - pasakysiu.
Ežiukas išgėrė iš eilės tris šaukštelius ir vėl užmerkė akis.
- Kaip? - paklausė jis.
- Kas?
- Kaip Kiškis jūsų išsigando?
- A! Kiškis? Įsivaizduoji? Aš skrendu. Ir štai jis. Dar šaukštelį. Jauti, kaip kvepia? Uch!
Ežiukas išgėrė.
- Na va. Sėdi, ausis sukioja. O čia mes.
- Su Apuoku?
- Taip. Jis kaad pašoks, kad ims bėgti! Apuokas vos į medį neatsitrenkė. Išgerk už Apuoką.
- Ne. Jau visai negaliu, - pasakė Ežiukas. - Geriau atsigulsiu.
Meškiukas paguldė Ežiuką į ankstesnę vietą ir apkamšė kailiais.
- Na kaip, - paklausė Meškiukas, - šilta?
- Aha, - pasakė Ežiukas. - Apie Apuoką išgalvojai? Sakyk.
- Na ką tu? Štai pasveiksi, kartu paskraidysim.
- Paskraidysim, - vos girdimai sumurmėjo Ežiukas migdamas.