Jei manęs visai nėra

Dar truputį ir užsižiebs žvaigždės, išplauks mėnuo ir nuplauks pasisiūbuodamas virš tylių rudens laukų. Vėliau mėnulis užsuks į mišką, užtruks truputį, pakibęs aukščiausios eglės viršūnėje, ir tada jį pamatys Ežiukas su Meškiuku.
- Pažvelk, - pasakys Ežiukas.
- Aha, - pasakys Meškiukas. O mėnulis pakils dar aukščiau ir užlies žemę savo šalta, blausia šviesa.
Taip buvo kiekvieną vakarą šį giedrą šaltą rudenį. Ir kiekvieną vakarą Ežiukas su Meškiuku rinkosi tai pas Ežiuką, tai pas Meškiuką ir apie ką nors kalbėdavosi. Štai ir šįvakar Ežiukas pasakė Meškiukui:
- Kaip vis dėlto gerai, kad mes turime vienas kitą!
Meškiukas linktelėjo.
- Tu įsivaizduok: manęs nėra, tu sėdi vienas ir nėra su kuo pasišnekėti.
- O tu kur?
- Manęs nėra.
- Taip nebūna, - pasakė Meškiukas.
- Aš irgi taip manau, - pasakė Ežiukas. - Bet štai staiga - manęs visai nėra. Tu vienas. Ir ką gi tu darysi?
- Eisiu pas tave.
- Kur?
- Kaip - kur? Į namus. Ateisiu ir sakysiu: "Kodėl tu neatėjai, Ežiuk?" O tu sakysi...
- Tai kvailas! Ką gi aš sakysiu, jeigu manęs nėra?
- Jei nėra namuose, vadinasi, išėjai pas mane. Parbėgsiu namo. A-a, tu čia! Ir pradėsiu...
- Ką?
- Barti!
- Už ką?
- Kaip už ką? Už tai, kad nepadarei, kaip tarėmės.
- O kaip tarėmės?
- Iš kur aš žinau? Bet tu turi būti arba pas mane, arba savo namuose.
- Bet manęs visai nėra, supranti?
- Bet štai gi tu sėdi!
- Aš dabar sėdžiu, o jeigu manęs visai nebus, kur tada aš būsiu?
- Arba pas mane, arba pas save.
- Taip bus, jeigu aš esu.
- Na, taip, - pasakė Meškiukas.
- O jeigu manęs visai nėra?
- Tada tu sėdi prie upės ir žiūri į mėnulį.
- Ir prie upės nėra.
- Tada tu kur nors išėjai ir dar negrįžai. Aš nubėgsiu, apieškosiu visą mišką ir tave rasiu!
- Tu jau viską apieškojai, - pasakė Ežiukas. - Ir neradai.
- Bėgsiu į kitą mišką!
- Ir ten nėra.
- Perversiu viską aukštyn kojom ir tu atsirasi!
- Nėra manęs. Niekur nėra.
- Tada, tada... Tada išbėgsiu į lauką, - pasakė Meškiukas. - Ir suriksiu: "E-e-e-ži-u-u-k!", tu išgirsi ir atsakysi: "Meški-u-u-k!…" Va.
- Ne, - pasakė Ežiukas. - Manęs nė truputėlio nėra. Supranti?
- Ko prie manęs pristojai? - supyko Meškiukas. - Jeigu tavęs nėra, tai ir manęs nėra. Supratai?
- Ne, tu - esi; o manęs - nėra.
Meškiukas nutilo ir paniuro.
- Na, Meškiuk!..
Meškiukas neatsakė.
Jis žiūrėjo, kaip mėnulis, pakilęs aukštai virš miško, lieja ant jų su Ežiuku savo šaltą šviesą.