Virš kalvos - rūkas ir rausvai oranžiniai atspalviai. Visą dieną lijo lietus, vėliau liovėsi, išlindo saulė, užėjo už kalvos ir dabar kalva buvo tokia.
Buvo labai gražu, taip gražu, kad Ežiukas su Meškiuku tiesiog žiūrėjo ir nieko nesakė vienas kitam.
O kalva visą laiką mainėsi: oranžinė persikėlė į kairę, rausva - į dešinę, o žydra tapo melsvai pilka ir pasiliko viršuje.
Ežiukas su Meškiuku seniai mėgo šį žaidimą: užmerki akis, o kada atmerki - viskas kitaip.
- Atsimerk greičiau, - šnabždėjo Ežiukas. - Labai puiku!
Dabar oranžinė aprietė visą kalvą, o rausva ir žydra spalvos dingo…
Rūkas buvo aukščiau, o pati kalva - tarytum apjuosta oranžiniu kaspinu. Jie vėl užmerkė akis, o kai po sekundės atmerkė, vėl viskas buvo pasikeitę.
Oranžinė blykčiojo kai kur kairėje ir dešinėje, rausva staiga atsirado dešinėje, alyvinė išnyko, ir visa kalva tapo tokia tamsi, iškilminga, kad nebuvo galima atitraukti akių. Ežiukas su Meškiuku vėl užsimerkė ir atsimerkė: kalva buvo rami, miglota, su lengvu rausvu atšvaitu iš dešinės, tačiau jie nespėjo vėl užmerkti akių, kai šis atšvaitas dingo.
Miglota, labai graži kalva žiūrėjo į Ežiuką su Meškiuku.
Ir staiga, o gal Ežiukui su Meškiuku tik pasirodė, kažkas prakalbo:
- Jums patinka į mane žiūrėti?
- Taip, - pasakė Ežiukas.
- Kas? Kas kalba? - pašnibždomis paklausė Meškiukas.
- Aš graži?
- Taip, - pasakė Ežiukas.
- O kada aš jums labiau patinku - ryte ar vakare?
Dabar ir Meškiukas suprato, kad čia kalba kalva.
- Man - ryte, - pasakė Meškiukas.
- Kodėl?
- Tada prieš akis visa diena ir…
- O tau, Ežiuk?
- Kai tu paslepi saulę, man liūdna, - pasakė Ežiukas. - Bet aš labiau mėgstu žiūrėti į tave vakare.
- Kodėl?
- Kai žiūri vakare, jautiesi tarsi stovėdamas ten, viršuje, ir viskas matyti aplink toli toli.
- Ką matei šiandien, Ežiuk? - paklausė kalva.
- Šiandien taip slėpėsi saulė, o kažkas taip neleido jai pabėgti, jog aš apie nieką negalvojau, tik žiūrėjau.
- O aš… mes… tai atsimerkiame, tai užsimerkiame. Mes taip žaidžiame, - pasakė Meškiukas.
Greitai tirštėjo sutemos.
Kai beveik sutemo, melsvai žalias dangus staiga atitrūko nuo kalvos ir ji tapo aiškiai matoma, nutvieksta šviesiai žydros juostos, skiriančios ją nuo dangaus.