Mes ateisime ir kvėpuosime

Jau keletą dienų nesimatė saulės. Miškas buvo tuščias, tylus. Netgi varnos neskraidė, - štai koks tuščias buvo miškas.
- Na, viskas, ruoškis žiemai, - pasakė Meškiukas.
- O kur paukščiai? - paklausė Ežiukas.
- Ruošiasi. Šiltina lizdus.
- Voverė kur?
- Uoksą sausomis samanomis kloja.
- O Kiškis?
- Sėdi urve, kvėpuoja. Nori prikvėpuoti visai žiemai.
- Ot kvailas, - nusišypsojo Ežiukas.
- Aš jam sakiau: prieš žiemą neprikvėpuosi.
- O jis?
- Prikvėpuosiu, sako. Kvėpuosiu ir kvėpuosiu.
- Eime pas jį, galbūt kuo nors padėsime.
Ir jie nukeliavo pas Kiškį.
Kiškio urvas buvo į trečią pusę nuo kalno. Vienoj pusėj - Ežiuko namas, kitoj - Meškiuko, o trečioj - Kiškio ola.
- Štai, - pasakė Meškiukas. - Čia. Ei, Kiški! - riktelėjo jis.
- A, - iš urvo pasigirdo duslus atsakymas.
- Ką ten darai? - paklausė Ežiukas.
- Kvėpuoju.
- Daug prikvėpavai?
- Dar ne. Tik įpusėjau.
- Nori, mes kvėpuosime iš viršaus? - paklausė Meškiukas.
- Nepavyks, - atsklido iš urvo. - Durys.
- O tu padaryk plyšį, - pasakė Ežiukas.
- Praverk truputį, o mes kvėpuosime, - pasakė Meškiukas.
- Bu-bu-bu, - atsklido iš urvo.
- Ką?
- Tuojau, - pasakė Kiškis. - Na, kvėpuokite.
Ežiukas su Meškiuku sugulė galva prie galvos ir ėmė kvėpuoti.
- Cha!.. Cha!.. - kvėpavo Ežiukas.
- Cha-a!.. Cha-a!.. - kvėpavo Meškiukas.
- Na kaip? - riktelėjo Ežiukas.
- Šyla, - pasakė Kiškis. - Kvėpuokite.
- O dabar? - po akimirkos paklausė Meškiukas.
- Nėra kuo kvėpuoti, - pasakė Kiškis.
- Išlįsk pas mus, - pasakė Ežiukas.
- Uždaryk duris ir išlįsk.
Kiškis trenkė durimis ir išlindo laukan.
- Na kaip?
- Kaip pirtyje, - pasakė Kiškis.
- Matai, trise geriau, - pasakė Meškiukas.
- Mes visą žiemą ateisime pas tave ir kvėpuosime, - pasakė Ežiukas.
- O jei šalsi, ateik pas mane, - pasakė Meškiukas.
- Arba pas mane, - pasakė Ežiukas.
- Ačiū, - pasakė Kiškis. - Aš būtinai ateisiu. Tik jūs pas mane neikite, gerai?
- Kodėl..?
- Pėdsakai, - pasakė Kiškis. - Pripėduosite ir tada mane būtinai kas nors suės.