Skuja

Rudenėjančiame miške šviesus vakaras. Sučirškė ir nutilo nežinomas paukštis. Kiškis išbėgo prie upelio, atsitūpė ir ėmė klausytis, kaip čiurlena vanduo.
- Vandenie, vandenie, kurgi tu bėgi? - paklausė Kiškis.
- Nuo akmenėlio iki akmenėlio per akmenėlius bėgu!
„Per akmenėlius. Gerai jam! - pagalvojo Kiškis. - Kad man taip!“ Atėjo Skruzdėlė.
- Tu ko bastaisi? - paklausė Kiškis. - Greitai žiema, o tu po mišką šlaistais?
- Reikia, - pasakė Skruzdėlė. Pasėmė kibirėliu vandens ir nuėjo.
- Stok! Pakalbėkime, - pasakė Kiškis. Skruzdėlė sustojo:
- Apie ką?
- Apie ką nori.
- Nėra man kada kalbėti, - pasakė Skruzdėlė. - Vandenį reikia nešti. Ir nuėjo.
- Ot gyvenimas! - atsiduso Kiškis. - Skruzdėlės vandens ėmė vaikščioti, nėra su kuo pakalbėti. Anksčiau nors koks grybas pakliūdavo, su juo pakalbi. O dabar ir grybai kažkur pasislėpė.
- Tu su manim kalbėk, - pasakė Skuja. Ji gulėjo šalia upelio. - Aš - sena, daug visko mačiau.
- Ką gi tu matei? - paklausė Kiškis.
- Dangų, - pasakė Skuja.
- Kas jo nematė? Štai jis!
- Ne, aš ten buvau, aukštai, - atsiduso Skuja. - Mane Vėjas mylėjo. Atskris, būdavo: „Sveika, Skuja!“ – „Sveikas, sakau, kur dingęs buvai?“ – „Į jūrą skridau, bures pūčiau“. Va kaip! Ko tu nusiminęs?
- Nežinau, - pasakė Kiškis.
- Ech, gyvenimas buvo! Rytą atsikeli - visas miškas šešėlyje, o pas mus jau šviesu! Saulutė šildo mus. Vėjas atskrenda - triukšmaujam, linksminamės!.. O naktį - žvaigždės. Taip į akis ir žiūri. Aš vieną mylėjau. Žalią tokią, švelnią. Tik pasirodo, o Vėjukas mano jau čia. „Skrendam, sako, į žvaigždę, Skuja!“ – „Tai juk toli!“ – „Nesvarbu!“ Paims į glėbį ir nusineš.
- Gerai kalbi, močiut, - atsiduso Kiškis.
- Tai gyvenome gerai, Kiški. O žodžiai - kas jie?.. Pats ko liūdi, jaunas gi?
- Kur jis dabar, Vėjas?
- Skraido. Vėjas visada jaunas. O aš štai, sena, nukritau. Kam aš reikalinga?
- Liūdna tau, močiut?
- Ne-a, Kiški. Guliu, į dangų žiūriu, vandenėlio klausau, pamatau žalią žvaigždę - Vėją prisimenu.