Kaip Ežiukas su Meškiuku prisisapnavo Kiškiui

Iškritus pirmajam sniegui, Kiškis atbėgo pas Meškiuką.
- Meškiuk, tu geriausias iš visų, kuriuos pažįstu, - pasakė Kiškis.
- O Ežiukas?
- Ežiukas taip pat geras, bet tu - geriausias.
- Kas tau, Kiški? Tu prisėsk, nurimk. Ko tu šokinėji?
- Aš šiandien atsibudau ir supratau, - pasakė Kiškis, - kad geresnio už tave nėra pasaulyje.
Atėjo Ežiukas.
- Labas, Meškiuk! - pasakė jis. - Labas, Kiški! Ko jūs sėdite namie - lauke sniegas!
- Aš susiruošiau pas tave, - pasakė Meškiukas. - O čia atbėga jis ir sako, kad aš geriausias iš visų.
- Teisingai, - pasakė Ežiukas. - Tu to nežinojai?
- Tiesa, kad jis pats geriausias? - pasakė Kiškis.
- Dar ir kaip! - Ežiukas nusišypsojo Meškiukui ir sėdo prie stalo. - Gerkime arbatą!
Jie ėmė gerti arbatą.
- Paklausykit, kas man šiandien prisisapnavo, - pasakė Kiškis. - Tarytum aš likau visiškai vienas miške. Tarytum nieko nieko nėra, nei paukščių, nei voverių, nei kiškių, - nieko. "Ką gi aš dabar darysiu?" - pagalvojau sapne. Nuėjau per mišką. O miškas visas apsnigtas ir - tuščia tuščia. Aš šen, aš ten, tris kartus visą mišką apibėgau, nė dvasios, įsivaizduojate?
- Baisu, - pasakė Ežiukas.
- Aha, - pasakė Meškiukas.
- Ir netgi pėdsakų nėra, - pasakė Kiškis. - O danguje - vata.
- Kaip - vata? - paklausė Ežiukas.
- O taip - vatinis, storas dangus. Ir garsai slopsta. Tarytum po antklode.
- Iš kur tu žinai, kad slopsta? - paklausė Meškiukas.
- Aš rėkiau. Rikteliu ir pasiklausau... Tylu.
- Na! Na! - pasakė Ežiukas.
- Ir staiga... Ir staiga...
- Kas?
- Ir staiga... Įsivaizduojate? Iš po seno kelmo, laukymėj…
- Prie kalvos?
- Ne, prie upės. Iš po seno kelmo, laukymėj prie upės, išlindo…
- Nagi! - pasakė Meškiukas.
- Tu, - pasakė Kiškis. - Meškiuk.
- Ką gi aš ten dariau, po kelmu?
- Tu geriau paklausk, ką padarei, kai išlindai?
- Ką aš padariau?
- Tu išlindai ir taip tyliai, tyliai pasakei "Nesielvartauk, Kiški, visi mes - vieniši". Priėjai prie manęs, apkabinai ir kakta įsirėmei man į kaktą. … Ir man taip pasidarė gera, kad aš apsiverkiau.
- O aš? - paklausė Meškiukas.
- Ir tu, - pasakė Kiškis. - Stovim ir verkiam.
- O aš? - paklausė Ežiukas.
- Tavęs nebuvo, - pasakė Kiškis. - Daugiau nieko nebuvo. Įsivaizduoji? - Kiškis atsisuko į Meškiuką. - Tuščias miškas, vatinis dangus, nič-nie-ko, o mes stovime ir verkiame.
- Taip nebūna, - pasakė Ežiukas. - Aš būtinai turėjau pasirodyti.
- Betgi tai sapne, - pasakė Meškiukas.
- Vis tiek. Tiesiog jūs verkėte ir nepastebėjote, kaip išėjau iš už krūmo. Išėjau, stoviu, matau - jūs verkiate; na, galvoju, verkia, yra, vadinas, dėl ko, ir netrukdžiau.
- Nebuvo tavęs, - pasakė Kiškis.
- Ne, buvau.
- Nebuvai!
- O aš sakau - buvau! - pasakė Ežiukas. - Tiesiog aš nenorėjau, jūsų, verkiančių, trukdyti.
- Žinoma, buvo, - pasakė Meškiukas. - Aš jį mačiau akies krašteliu.
- Kodėl man nepasakei? - pasakė Kiškis.
- Matau, tu pasimetęs. Pirma, galvoju, nuraminsiu, o jau po to pasakysiu. Ir šiaip - ką sakyti? Ežiukas juk visada su manim.
- Man rodos, vis dėlto mes buvome vieni, - pasakė Kiškis.
- Tau pasirodė, - pasakė Ežiukas.
- Pasivaideno, - pasakė Meškiukas.
- Jeigu taip, tada ką aš turėjau su savimi?
- Tu kažką turėjai su savimi?
- Aha.
- Maišelį, - pasakė Ežiukas.
- Su morkomis, - pasakė Meškiukas.
- Teisingai! - pasakė Kiškis. - Žinote, kas jūs man? Jūs man patys, patys geriausi iš visų pasaulyje.