Seniai jau Ežiukas nematė tokio didžiulio dangaus. Seniai jau nebuvo taip, kad jis, štai taip, sustotų ir apmirtų. Ir jeigu kas nors jo klaustų, kodėl jis sustoja, kodėl apmiršta, Ežiukas vis tiek niekaip nesugebėtų atsakyti.
- Kur žiūri, Ežiuk? - paklausė Voveraitė.
- A, - pasakė Ežiukas. Ir mostelėjo letena.
- Ką ten pamatei? - paklausė Skruzdėlė.
- Tyli, - pasakė Voveraitė.
- Susimąstė, - suniurzgėjo Skruzdėlė ir nubėgo savo reikalais.
Ežiukui staiga pasirodė, kad pirmą kartą mato šitą mišką, šitą kalvą, šitą laukymę. Kad niekada, niekada iki šiol nieko panašaus jis nematė.
"Kaip gi taip? - galvojo Ežiukas. - Juk aš tiek kartų bėgau šiuo takeliu, tiek kartų stovėjau ant šios kalvos."
Ir medžiai buvo tokie ypatingi - lengvi, vaiskūs, tartum violetiniai ir pilni tokios vidinės tylos ir ramybės, kad Ežiukas nepažino nuo vaikystės pažįstamų vietų.
- Kas gi čia? - murmėjo Ežiukas. - Anksčiau nemačiau visko?
Ir paukščiai, tie nedaugelis paukščių, kurie dar liko miške, Ežiukui dabar atrodė ypatingi.
"Tai ne Varna, tai kažkoks Erelis suka ratus virš miško, - galvojo Ežiukas. - Niekada nemačiau tokio didelio paukščio".
- Vis stovi? - paklausė Skruzdėlė. - Aš, štai, jau kokį šiaudą nutempiau, o jis vis stovi.
- Netrukdyk jam, - pasakė Voverė. - Jis mąsto.
- Mąsto, mąsto, - burbėjo Skruzdėlė. - Kas pasidarytų miške, jeigu visi mąstytų.
- Pamąstys ir nustos, - pasakė Voverė. - Nekliudyk.
- Visi jūs tinginiai, - pasakė Skruzdėlė. - Visi mūru vienas už kitą. - Ir nubėgo.
Ežiukas mintyse padėkojo Voverei. Jis girdėjo pokalbį kažkur toli toli, tarsi kalbėta ant debesų, o jis būtų jūros dugne.
"Kokia ji gera, - pagalvojo apie Voverę Ežiukas. - Kodėl anksčiau niekada jos nesutikau?"
Atėjo Meškiukas.
- Na ką? - pasakė jis. - Ką veiksime?
Ežiukas žiūrėjo į mišką, į kalvą, į Varną, besukančią ratus už upės, ir staiga suprato, kad jam taip nesinori atsakyti, taip nesinori nusileisti nuo savo kalno… Ir jis su dėkingumu ėmė galvoti apie tą, dėl kurio gerumo ant šio kalno atsirado.