Kaip pabrėžti tylą

- Aš labai mėgstu rudenines, darganotas dienas, - pasakė Ežiukas. - Blankiai šviečia saulė ir taip miglota miglota...
- Ramu, - pasakė Meškiukas.
- Aha. Tarytum viskas sustojo ir stovi.
- Kur? - paklausė Meškiukas.
- Ne, apskritai. Stovi ir nejuda.
- Kas?
- Na, kaip tu nesupranti? Niekas.
- Niekas stovi ir nejuda?
- Aha. Niekas nejuda.
- O uodai? Va kaip skraido! Pi-i!.. Pi-i!.. - Ir Meškiukas sumojavo letenomis, rodydamas kaip skrenda uodas.
- Uodai tiktai dar labiau, - Ežiukas nutilo, kad surastų tinkamą žodį, - p a b r ė ž i a nejudėjimą, - pagaliau pasakė jis.
Meškiukas atsisėdo:
- Kaip tai?
Jie gulėjo ant žolės, palei upės skardį ir šildėsi blankios rudeninės saulutės spinduliuose. Už upės, degdamas drebulių lapais, dunksojo miškas.
- Na va, žiūrėk! - Ežiukas atsistojo ir ėmė bėgti. - Matai?
- Ką?
- Kaip nejuda miškas?
- Ne, - pasakė Meškiukas, - Aš matau, kaip tu bėgi.
- Tu ne į mane žiūrėk, o į mišką! - Ir Ežiukas vėl pabėgiojo. - Na?
- Vadinasi, man į tave nežiūrėti?
- Nežiūrėk.
- Gerai, - pasakė Meškiukas ir nusisuko.
- Kodėl gi tu visai nusisukai?
- Tu sakei, kad į tave nežiūrėčiau.
- Ne, tu žiūrėk, bet į mane ir į mišką t u o p a č i u m e t u, supratai? Aš bėgsiu, o jis stovės. Aš pabrėšiu jo nejudrumą.
- Gerai, - pasakė Meškiukas. - Pabandykim. - Ir įsmeigė į Ežiuką akis. - Bėk!
Ežiukas ėmė bėgti.
- Greičiau! - pasakė Meškiukas. Ežiukas bėgo greičiau.
- Stok! - riktelėjo Meškiukas. - Pradėkim iš pradžių.
- Kodėl?
- Niekaip negaliu žiūrėti į tave ir į mišką tuo pačiu metu: tu taip juokingai bėgi, Ežiuk.
- O tu žiūrėk į mane ir į mišką, supranti? Aš - bėgu, miškas - stovi. Aš pabrėžiu jo nejudėjimą.
- O tu negali bėgti dideliais šuoliais?
- Kam?
- Pamėgink.
- Kas aš - kengūra?
- Na ne, bet tu - kojytėmis, kojytėmis ir aš negaliu atsitraukti.
- Nesvarbu kaip aš bėgu, supranti? Svarbu, kad aš bėgu, o jis - stovi.
- Gerai, - pasakė Meškiukas. - Bėk!
Ežiukas vėl ėmė bėgti.
- Na?
- Tokiais mažais žingsniais nepabrėši, - pasakė Meškiukas. - Čia reikia šokinėti štai taip!
Ir jis šoktelėjo kaip tikra kengūra.
- Stok! - riktelėjo Ežiukas. - Klausyk!
Meškiukas sustingo.
- Girdi, kaip tylu?
- Girdžiu.
- Jeigu aš riktelsiu, tai savo riktelėjimu p a b r ė š i u tylą.
- A-a-a!.. - suriko Meškiukas.
- Dabar supratai?
- Aha! Reikia rėkti ir vartytis! A-a-a! - vėl sušuko Meškiukas ir persivertė per galvą.
- Ne! - riktelėjo Ežiukas. - Reikia bėgti pasišokinėjant. Štai taip! - Ir nušuoliavo per lauką.
- Ne! - riktelėjo Meškiukas. - Reikia bėgti, kristi, šokinėti ir skristi.
- Kaip tai? - Ežiukas sustojo.
- Štai taip! - ir Meškiukas liuoktelėjo nuo skardžio.
- Ir aš! - šūktelėjo Ežiukas ir nusirito paskui Meškiuką.
- Lia-lia-lia! - kaukė Meškiukas, ropšdamasis atgal.
- U-liu-liu! - kaip paukštis užgiedojo Ežiukas.
- A ja jai! - iš visos gerklės riktelėjo Meškiukas ir vėl puolė nuo kriaušio žemyn.
Taip iki pat vakaro jie lakstė, šuoliavo, šokinėjo nuo skardžio ir rėkė visa gerkle, pabrėždami rudeninio miško nejudėjimą ir tylą.