Rudeninė žolės daina

Šalta, tylu tapo miške. Kiškis įsiklausė - nė garso. Tik drebulė kitam krante virpino paskutinį lapą.
Kiškis nusileido prie upės. Upė lėtai plukdė už vingio sunkų, tamsų vandenį. Kiškis išsitiesė kiek stačias ir pakrutino ūsus.
- Šalta? - paklausė jo Žolytė.
- Br-r-r! - pasakė Kiškis.
- Man taip pat, - pasakė Žolytė.
- Ir man! Ir man!
- Kas kalba? - paklausė Kiškis.
- Tai mes - žolės.
Kiškis atsigulė.
- Oi, kaip šilta! Kaip šilta! Kaip šilta!
- Sušildyk mus! Ir mus! Ir mus!
Kiškis ėmė šokinėti ir gulinėti. Šoka - ir prigula prie žemės.
- Ei, Kiški! - riktelėjo nuo kalvos Meškiukas. - Ką tu čia darai?
- Šildau žolę, - pasakė Kiškis.
- Negirdžiu!
- Šildau žolę! - riktelėjo Kiškis. - Ateik, šildysim kartu!
Meškiukas nusileido nuo kalvos.
- Sušildyk mus! Sušildyk! Sušildyk! - šaukė žolelės.
- Matai? - pasakė Kiškis. - Joms šalta! - Vėl šoktelėjo ir prigulė.
- Pas mus! Pas mus!
- Čia! Čia! - rėkė iš visų pusių.
- Ko tu stovi? - pasakė Kiškis. - Gulkis!
Meškiukas prigulė.
- Kaip šilta! Uch, kaip šilta!
- Ir mane pašildyk, Meškiuk!
- Ir mus! Ir mus!
Kiškis šokinėjo ir prigulinėjo. Meškiukas ėmė po truputi vartytis: nuo nugaros - ant šono, nuo šono - ant pilvo.
- Sušildyk! Sušildyk! Mums šalta! - šaukė žolės. Meškiukas vartėsi. Kiškis šokinėjo, ir greitai sušilo visa pieva.
- Norite, mes jums padainuosime rudeninę žolių dainą? - paklausė pirma žolelė.
- Dainuokite, - pasakė Kiškis.
Ir žolė ėmė dainuoti. Meškiukas raičiotis, o Kiškis - šokinėti.
- Ei! Ką jūs ten darote? - riktelėjo Ežiukas nuo kalvos.
- Šildom žolę! - riktelėjo Kiškis.
- Ką?
- Šildom žolę! - riktelėjo Meškiukas.
- Jūs persišaldysite! - sušuko Ežiukas. O žolės pakilo visu ūgiu ir garsiai uždainavo.
Dainavo visa pieva prie upės.
Ir paskutinis lapas, kuris drebėjo tame krante, ėmė pritarti.
Ir pušų spygliai, ir eglių skujos, ir netgi voratinklis, pamirštas voro - visi išsitiesė, nusišypsojo ir iš visų jėgų užtraukė paskutinę rudeninę žolės dainą.