Ežiukas rūke

Trisdešimt uodų išbėgo į pievą ir ėmė groti savo svirpiančiomis dūdelėmis.
Iš debesų pasirodė mėnulis ir, šypsodamasis, plaukė per dangų.
„Mmm-ū!..“ - atsiduso karvė už upės. Sulojo šuo, o keturiasdešimt mėnulio zuikių nubėgo takeliu.
Ties upe užslinko rūkas. Liūdnas, baltas arklys paskendo jame iki krutinės. Dabar, rodėsi, didelė balta antis plaukia rūke, nuleisdama į jį purtomą galvą.
Ežiukas sedėjo ant kalnelio, po pušimi ir žiūrėjo į mėnulio apšviestus tolius, paskendusius rūke.
Buvo taip gražu, kad jis laikas nuo laiko krūptelėdavo: ar nesapnuoja viso to?
O uodai nepaliovė groti savo dūdelėmis, mėnulio zuikiai šoko, stūgavo šuo.
„Papasakosiu - nepatikės!“ - pagalvojo Ežiukas, ir ėmė dar atidžiau stebėti, kad įsimintų visą grožį iki žolelės.
„Va ir žvaigždė nukrito, - pastebėjo jis, - ir žolė palinko į kairę, o iš eglės liko tik viršūnė ir dabar ji plaukia šalia arklio... Įdomu, - galvojo Ežiukas, - jeigu arklys gulsis miegoti ar neužsprings ruke?“.
Ir jis ėmė lėtai leistis nuo kalnelio, kad taip pat pakliūtų į rūką ir pamatytų kaip ten, jame.
- Va, - pasakė Ežiukas. - Nieko nematyti. Netgi letenos nematyti. Arkly! - pašaukė jis. Bet arklys nieko neatsakė.
„Kurgi arklys?“ - pagalvojo Ežiukas ir nuslinko į priekį. Aplink buvo tylu, tamsu ir šlapia, tik iš viršaus silpnai švietė prietema.
Slinko jis ilgai ilgai, kol staiga pajuto, jog žemės nebėra, o jis pats kažkur skrenda. Bultysh!..
„Aš upėje!“ – stingdamas iš baimės suprato Ežiukas. Ir ėmė daužyti letenomis į visas puses.
Kai išnėrė, vis dar buvo tamsu. Ežiukas netgi nežinojo, kurioje pusėje yra krantas.
„Tegul pati upė neša mane!“ - nusprendė jis. Įkvėpė kiek galėjo ir leidosi nešamas srovės.
Upė čiurleno akmenėliais, kunkuliavo per seklumas, ir Ežiukas jautė, kad visas peršlapo ir greitai nuskęs.
Staiga kažkas prilietė jį galine letena.
- Atleiskite, - begarsiai pasakė kažkas, kas jūs ir kaip čia patekote?
- Aš - Ežiukas, - taip pat begarsiai atsakė Ežiukas. - Aš įkritau į upę.
- Tuomet sėskite man ant nugaros, - begarsiai prakalbo Kažkas. - Aš nunešiu jus į krantą.
Ežiukas atsisėdo ant Kažko siauros, slidžios nugaros ir už minutės atsidūrė ant kranto.
- Ačiū! – balsu pasakė jis.
- Nėra už ką! - begarsiai atsakė kažkas, ko Ežiukas netgi nematė, ir pradingo bangose.
„Va tokia istorija... - nusipurtydamas galvojo Ežiukas. - Ar kas nors patikės?!“
Ir dingo rūke.