Gimtajame miške

Kai Kiškis ryte išėjo iš namų, tai taip ir pasimetė neaprėpiamame rudens miško grožyje.
„Seniai laikas sniegui iškristi“, - galvojo Kiškis. – „O miškas šiltas ir gyvas“. Sutiko Kiškis Miškinę Pelę.
- Vaikštinėji? - paklausė Kiškis.
- Kvėpuoju, - atsakė Pelytė. - Atsikvėpuoti negaliu.
- Galbūt žiema mus pamiršo? - paklausė Kiškis. - Pas visus atėjo, o į mišką neužsuko.
- Tikriausiai, - pasakė Pelytė ir pakrutino ūsus.
- Aš štai kaip galvoju, - pasakė Kiškis. - Jeigu iki šiol nėra, vadinasi, ir neužsuks.
- Ką tu! - pasakė Pelytė. - Taip nebūna! Nebuvo dar taip, kad žiema praeitų pro šalį.
- O jeigu neateis?
- Kam apie tai kalbėti, Kiški? Bėgiok, kvėpuok, šokinėk, kol letenos šokinėja ir apie nieką negalvok.
- Aš taip nemoku, - pasakė Kiškis. - Aš viską turiu žinoti iš anksto.
- Daug žinosi - greit pasensi.
- Kiškiai nesensta, - pasakė Kiškis. - Kiškiai miršta jauni.
- Kodėl?
- Mes bėgame, supranti? O judėjimas - tai gyvenimas.
- Chi-chi! - pasakė Pelytė. - Dar ir kaip pasensi.
Jie kartu ėjo takeliu ir negalėjo atsigrožėti savo mišku.
Jis visas buvo vaiskus, lengvas, gimtas. Ir dėl to, kad jame buvo taip gera, Kiškiui ir Peliukei darėsi liūdna.
- Tu neliūdėk, - pasakė Kiškis.
- Aš neliūdžiu.
- Liūdi, aš matau.
- Visai neliūdžiu, tiesiog neramu.
- Tai praeis, - pasakė Kiškis. - Iškris sniegas, reikės mėtyti pėdsakus. Nuo ryto iki vakaro bėgiok ir mėtyk.
- O kam?
- Kvaila tu. Suės.
- O tu bėk nugara į priekį, - pasakė Pelytė. - Štai taip! - Ir nubėgo takeliu uodega į priekį, snukeliu į Kiškį.
- Šaunu! - riktelėjo Kiškis. Ir nusekė iš paskos.
- Matai? - pasakė Pelytė. - Dabar niekas nesupras, kas tu.
- O aš... O aš... Aš žinai, ko tave išmokysiu? Aš tave išmokysiu ėsti medžio žievę, nori?
- Aš žievės neėdu, - pasakė Pelytė.
- Tada… Tada… Išmokysiu tave bėgioti!
- Nereikia, - pasakė Pelytė.
- Kuo man tada tau atsimokėti?
- Niekuo, - pasakė Miškinė Pelė. - Būtų gerai, jei mano patarimas tau padėtų.
- Ačiū tau! - pasakė Kiškis. Ir nubėgo nuo Pelytės atbulas, šypsodamasis ir krutindamas ūsus.
„Puiku! - galvojo Kiškis. - Dabar manęs niekas nepagaus. Reikia tik gerai pasitreniruoti, kol neiškrito sniegas“.
Jis bėgo uodega į priekį per savo mylimą mišką, leisdamasis į griovius, kopdamas į kalvas, „pavyko!“ - rėkė pats sau Kiškis ir vos neverkė iš džiaugsmo, kad dabar niekas niekada nesuras jo gimtajame miške.