Tai buvo nepaprasta rudens diena! Tiek daug žydrumos, tiek daug liepsnojančių lapų, tiek daug saulės, kad vakarop Meškiukas apsiverkė.
- Na, ko tu? - paklausė Ežiukas.
- Nežinau, - pasakė Meškiukas. - Verkti norisi.
- Tu tik pažiūrėk...
- Mačiau, - pasakė Meškiukas. - Todėl ir verkiu.
- Ko gi čia verkti? Džiaugtis reikia, - pasakė Ežiukas.
- Aš iš džiaugsmo verkiu, - pasakė Meškiukas.
- Argi iš džiaugsmo verkiama?
- Dar ir kaip! - ir Meškiukas ėmė raudoti.
- Nusiramink, ko tu! - Ežiukas letena paglostė Meškiuką. - Rytoj vėl bus saulė, ir vėl skraidys lapai ir skris paukščiai.
- Išskris, - sukūkčiojo Meškiukas. Ir apsiašarojo dar labiau.
- Bet jie parskris, - pasakė Ežiukas. - Jie grįš. Praeis žiema, ištirps sniegas ir jie sugrįš.
- Žiema. - Meškiukas garsiai verkė ir visas virpėjo.
- Na taip, žiema. Bet ji praeis ir viskas prasidės iš naujo.
- Nenoriu! Nenoriu, girdi?
- Ko tu nenori?
- Kad viskas praeitų, išskristų! - riktelėjo Meškiukas.
- Neilgam juk, - pasakė Ežiukas. - Tu gi pats žinai. O kaip gražu žiemą!
- Žiemą aš taip pat verksiu.
- Žiemą? Kodėl gi?
- Man bus jos gaila. - Ir Meškiukas taip įsiverkė, kad Ežiukas suprato: žodžiais čia nepadėsi.
- Bėgam! - riktelėjo jis.
- Kur? - Meškiukas pakėlė užverktas akis.
- Bėgam sakau! - Ežiukas pagriebė Meškiuką už letenos ir nusitempė į mišką.
- Kur tu mane tempi?
Jie prabėgo pro seną nulaužtą beržą, supuvusiu tiltuku įveikė upelį, perlipo per nukirstą drebulę ir, vingiuodami tarp apsvilusių kelmų, pakilo į kalną.
- Žiūrėk! - pasakė Ežiukas ir parodė Meškiukui grybą - voveraitę.
Mažas auksinis grybas, prietemoje sulenkęs keliukus, glūdėjo tarp samanų.
- Matai? - pasakė Ežiukas. - Ji neturi nei tėčio, nei mamos, nei Ežiuko, nei Meškiuko, ji visai viena - bet neverkia.