Leiskite su jumis pasutemauti

- Kiškis prašosi pasutemauti.
- Tegul sutemauja, - pasakė Ežiukas ir išnešė į prieangį dar vieną pintą kėdę.
- Galima įeiti? - paklausė Kiškis. Jis stovėjo ties prieangiu, kol Meškiukas kalbėjosi su Ežiuku.
- Įeik, - pasakė Ežiukas.
Kiškis pakilo laiptais ir kruopščiai nusivalė kojas į kilimėlį.
- Valyk valyk! - pasakė Meškiukas. - Ežiukas mėgsta, kai būna švaru.
- Galima sėsti? - paklausė Kiškis.
- Sėskis, - pasakė Meškiukas.
Ir Ežiukas su Meškiuku taip pat atsisėdo.
- O kaip mes sutemausime? - paklausė Kiškis.
Ežiukas tylėjo.
- Sėdėk prietemoje ir tylėk, - pasakė Meškiukas.
- O kalbėti galima? - paklausė Kiškis. Ežiukas vėl tylėjo.
- Kalbėk, - pasakė Meškiukas.
- Aš pirmą kartą sutemauju, - pasakė Kiškis, - todėl nežinau taisyklių. Jūs nepyksite ant manęs, gerai?
- Mes nepykstame, - pasakė Ežiukas.
- Kai aš sužinojau, kad jūs sutemaujate, atbėgau prie tavo namo, Ežiuk, ir žiūrėjau iš po ana to kupsto. Štai, galvoju, kaip gražiai jie sutemauja! Kad ir man taip! Parbėgau namo, išsitraukiau iš palėpės seną krėslą, atsisėdau ir sėdžiu…
- Ir kaip? - paklausė Meškiukas.
- Niekaip. Sutemo, - pasakė Kiškis. - Ne, galvoju, tai ne šiaip sau sėdi ir lauki. Kažkas čia yra. Pasiprašysiu, galvoju, pasutemauti su Ežiuku ir Meškiuku. Gal leis?
- Mhm, - pasakė Meškiukas.
- Mes jau sutemaujame? - paklausė Kiškis.
Ežiukas žiūrėjo, kaip lėtai nusileidžia sutemos, kaip rūkas užpildo daubas ir beveik nesiklausė Kiškio.
- O galima sutemaujant dainuoti? - paklausė Kiškis. Ežiukas nutylėjo.
- Dainuok, - pasakė Meškiukas.
- O ką?
Niekas jam neatsakė.
- Galima linksmą? Aš linksmą dainuosiu, nes nejauku kažko.
- Dainuok, - pasakė Meškiukas.
- Lia lia! Lia lia! - užkaukė Kiškis. Ežiukui tapo visai liūdna. Meškiukui pasidarė nesmagu prieš Ežiuką, kad štai atitempė Kiškį, o Kiškis plepa, nesuprasi ką, ir dabar dar ėmė stūgauti dainas. Meškiukas nežinojo kaip elgtis, todėl irgi uždainavo.
- Lia lia liu liu! - rėkė Meškiukas.
- Lia lia! Lia lia! - dainavo Kiškis. O sutemos tirštėjo, ir Ežiukui buvo skaudu visa tai girdėti.
- Patylėkim, - pasakė Ežiukas. - Paklausykite, kaip tylu!
Kiškis su Meškiuku nutilo ir įsiklausė. Virš laukymės, virš miško sklandė rudeniška tyla.
- O ką, - šnabždėdamas paklausė Kiškis, - dabar daryti?
- Ššššš! - pasakė Meškiukas.
- Čia mes sutemaujame? - sušnabždėjo Kiškis. Meškiukas linktelėjo.
- Iki tamsos - tylėti?..
Visiškai sutemo ir ties pačiomis eglių viršūnėmis pasirodė auksinis pusmėnulis.
Nuo to Ežiukui ir Meškiukui staiga tapo truputį šilčiau. Tamsoje jie pažiūrėjo vienas į kitą ir pajuto, kaip vienas kitam nusišypsojo.