Laisvas rudens vėjas

Vos išaušus pas Ežiuką ir Meškiuką atbėgo Kiškis.
- Ei! - suriko jis. - Ehej! Ehe-he-hej!
- Na kas? Kalbėk, - pasakė Meškiukas.
- Ehe-he-he-he! - kliegė Kiškis.
- Kalbėk gi! - Ežiukas ėmė pykti.
- Ehe-he-he-he! He-hej! He-hej! - Ir Kiškis nubėgo.
- Kas jam?
- Nežinau, - pasakė Meškiukas. O Kiškis lyg paukštis skrido per mišką ir šaukė klaikiu kiškio balsu.
- Kas jam? - paklausė Voverė.
- Suprasti negaliu, - pasakė Skruzdėlė. O Kiškis sustaugė ir apibėgęs ratą vėl grįžo į Meškiuko laukymę.
- Kalbėsi ar ne? - riktelėjo Meškiukas. Kiškis staiga sustojo, apmirė, atsistojo ant užpakalinių kojų ir...
- Nagi! - riktelėjo Ežiukas.
- Ha-ha-ha-ha-ha! - pratrūko juokais Kiškis ir nubėgo kiek kojos neša.
- Gal jis išprotėjo, išprotėjo, išprotėjo? - tarškėjo Šarka.
- Ne, jis sveikas, sveikas, sveikas! - kaleno Genys.
Ir tik Kiškis nieko neklausė, niekam nieko nesakė, o tik laisvas kaip vėjas lėkė per mišką.
- Žinai, - pasakė Meškiukas. - Man atrodo jis įsivaizduoja esąs... vėjas. Jis man kažkada sakė:
"Įsivaizduoji, Meškiuk, jeigu aš tapčiau vėju?"
- Gražu, - pasakė Ežiukas. - Tik Kiškis niekada nieko panašaus nesugalvoja.
Ir apsiriko. Nes Kiškis iš tiesų šią saulėtą dieną iš pat ryto pasijuto laisvu rudens vėju, skriejančiu laukais ir miškais.