Garsai ir balsai

- Snūduriuojant, Meškiuk, galima įsivaizduoti ką tik nori, ir ką tik įsivaizduosi, bus kaip gyva. Ir tada...
- Na!
- Tada..
- Kalbėk gi!
- Ir tada… girdi garsus ir balsus.
Ežiukas žiūrėjo į Meškiuką didelėmis, apvaliomis akimis, tarytum šią minutę, būtent dabar, suvokė kažką labai svarbaus.
- Ir ką tu girdėjai? - pašnibždomis paklausė Meškiukas.
- Šiandien?
- Aha.
- Kikilį, - pasakė Ežiukas.
- O vakar?
- Varlę.
- O ką ji pasakė?..
- Ji - dainavo. - Ir Ežiukas užsimerkė.
- Tu ją ir dabar girdi?
- Girdžiu, - pasakė Ežiukas užmerktomis akimis.
- Ir aš užmerksiu akis. - Meškiukas užsimerkė ir prisiartino prie Ežiuko, kad taip pat girdėtų.
- Girdi? - paklausė Ežiukas.
- Ne, - pasakė Meškiukas.
- Tu užsnūsk.
- Reikia atsigulti, - pasakė Meškiukas ir atsigulė.
- O aš - šalia tavęs. - Ežiukas atsisėdo šalia. - Tu tik įsivaizduok: ji tupi ir dainuoja.
- Įsivaizdavau.
- Štai dabar... girdi? - Ir Ežiukas tarsi diriguodamas mostelėjo letena.- - Uždainavo!
- Negirdžiu, - pasakė Meškiukas. - Tupi akis išpūtusi ir tyli.
- Pakalbėk su ja, - pasakė Ežiukas. - Sudomink.
- Kaip?
- Sakyk: „Mes su Ežiuku iš tolimo miško atėjome į jūsų koncertą“. Meškiukas pakrutino lūpas.
- Pasakiau.
- Na?
- Tyli.
- Palauk, - pasakė Ežiukas. - Tu sėsk, o aš atsigulsiu. Taip. - Ir jis suburbėjo kažką, guldamasis šalia Meškiuko į žolę.
Diena įsiplieskė, aukštas lieknas ruduo siūbavo pušimis ir sukosi krentančiu lapu.
Meškiukas seniai atmerkė akis ir žiūrėjo dabar į oranžinius medžius, į vėją, kuris raukšlėjo balos paviršių, o Ežiukas vis murmėjo, gulėdamas šalia.
- Paklausyk, Ežiuk, - pasakė Meškiukas, - kam mums ta varlė, m? Eime, pririnksime grybų, pakepsime! Aš tau obuolį pasaugojau.
- Ne, - neatmerkdamas akių pasakė Ežiukas. - Ji uždainuos.
- Na, uždainuos. Kas iš to?
- Et, tu! - pasakė Ežiukas. - Grybai! Obuoliai! Jeigu tu tik žinotum, kas tai - garsai ir balsai!